Popieriaus gaublys

Vidutinis atstumas tarp Žemės orbitos aplink saulę ir saulę yra apie 150 milijonų kilometrų (93 milijonai mylių), ir tai kiekvieną 365,2564 reiškia vidutinę Saulės dieną, kuri vadinama šalutiniais metais. 1990 m. „Voyager 1“ užfiksavo Žemės vaizdą (tamsiai mėlyni taškai) nuo 6,4 milijardo kilometrų (4 milijardai mylių). Dėl revoliucijos saulė kiekvieną dieną mato apie 1 ° į rytus nuo žvaigždės, o judėjimas kas 12 valandų prilygsta tariamam saulės ar mėnulio skersmeniui. Dėl tokio judėjimo žemė vidutiniškai užtrunka 24 valandas, ty saulės dieną, kad visiškai suktųsi aplink savo ašį ir vėl leistų saulei praeiti per vidurio dangų. Vidutinis žemės apsisukimų greitis yra apie 29,8 km / s (107000 km / h), ir jis gali per 7 minutes nuvažiuoti 12 742 km (7918 mi), o tai atitinka žemės skersmenį; per maždaug 3,5 valandos jis gali nuvažiuoti apie 384 000 kilometrų. Atstumas tarp žemės ir mėnulio. [2] Šiais laikais laikas, kai Žemės perihelis ir afelis pasirodo atitinkamai sausio 3 ir liepos 4 dienomis. Dėl precedijos ir orbitos parametrų pokyčių šios dvi datos bėgant laikui pasikeis. Šis pokytis turi ciklinį bruožą, kuris yra Milankovičiaus hipotezė. Pasikeitus atstumui tarp žemės ir saulės, saulės energija, kurią žemė gauna nuo afelio iki perihelio, padidės 6,9%. Kadangi pietinis pusrutulis visada yra nukreiptas į saulę kiekvienais metais tuo pačiu laiku, kai jis yra arti perihelio, pietų pusrutulis per metus gauna šiek tiek daugiau saulės energijos nei šiaurinis pusrutulis. Tačiau ši įtaka yra daug mažesnė nei sukimosi ašies pasvirimo įtaka bendram energijos pokyčiui. Didžiąją dalį gaunamos energijos sugeria jūros vanduo, kuris sudaro didelę pietinio pusrutulio paviršiaus dalį.